Skraidančių kilimų pasaulis
Blogr.lt tinklaraštis
Spalio 5d. Vaaaauuuu arba Lietuvių ir azijiečių diena
12 m.
by Aurora
in Kiti kliedesiai
Kodėl techniniai darbuotojai vis anksčiau ir anksčiau rytais įsiveržia į mano kambarį? Šįryt staiga į kambarį įėjusio vyro (nors duris užsirakinau!) buvau prižadinta net pusę aštuntos!
O šiaip šiandien man neabejotinai sėkminga diena. Nuo pat ryto pradžiugino registracijos dokumentas, nes ten parašyta kad esu Hauptwohnsitz, o tai reiškia kad už semestro transporto bilietą mokėsiu tik 75 eurus!!! Ūūū, sutaupiau pusę kainos!
Eidama į U-bahno stotelę sutikau tą perėjoj dainuojančią musulmonę ir su ja pasisveikinau. Ji mane ignoravo, ir tada išgirdau dainuojant tikrąją, vadinasi, sumaišiau moteriškes. Nu ką, man jos visos panašios 😀
Nuvykau į univerą (beje, universiteto vidiniame kieme yra tobulas daiktas: suoliukai-gultai, kur atsigulus gali kaitintis prieš saulutę.. ) aiškintis dėl visokių savo reikalų, ir visai atsitiktinai koridoriuj susitikau su ten studijuojančia lietuve Ieva (iš Čiurlionkės) Kaip tik ketinau jai šiandien pasiūlyt susitikt. Ir valio valio, pagaliau esu pilnai įteisinta studentė, su pažymėjimu ir viskuo. Nuėjom iki univero bibliotekos, paskui grįžom atgal į pagrindinį pastatą ir išsiskyrėm. Aš tuo tarpu dar nuvykau į patį miesto centrą norėdama susirasti turistų informaciją ir gaut žemėlapį. Pagaliau praėjau pro operą ir kitus gražius pastatus. Gavau žemėlapį ir pirmąkart apsilankiau Burger King‘e.
Namo sugalvojau grįžt tramvajumi. Jis buvo toks senas, medinėm sėdynėm. Važiuojant užkalbino tokia senutė ir trumpai pašnekėjom. Grįžau namo nusikalus nuo vaikščiojimo.
Ir štai įėjus į kambarį manęs laukė dienos „vinis“ – jame radau azijietę!!! Taigi taigi, buvau visai pamiršus kad čia dvivietis kambarys, mano kambariokė pagaliau atvyko. 😀 Ir… ji iš Mongolijos. Hardcore!. Jai 30 metų ir moka vos kelis žodžius angliškai bei vokiškai, turi ryžių puodą bet neturi kompiuterio. Hardcore! Susikalbėti sunku, nes aš nesuprantu ką ji sako, o ji nesupranta ką aš – kad ir kaip vaizdžiai jai aiškinčiau. Tarkim, itin raiškiai klausiu jos, o ji užuot atsakius supratingai leidžia garsą „Aaaa… Aaaa“
Ilgai su ja pabūt negalėjau, ir išlėkiau į paskaitą (kuri vyko 18.30) pasigaut tokio dėstytojo. Ir.. toj paskaitoj sutikau kitą lietuvę! Irgi iš Čiurlionkės, bet daug vyresnę. O šiaip auditorijoj buvo pusė azijiečių, iš kurių du pavarde Wang, ir du pavarde Kim 😀
Uf, paskaita baigėsi tik 22.30 :ooo Ir man nuo šios intensyvios dienos truputį plyšo galva. Tačiau juk šįvakar tas vakarėlis. Aukojausi ir dar netrumpai laukiau savo draugelių, kol jie pagaliau atsidūrė centre. Tada susiradom tą klubą ar kas ten turėjo būt.. Ir tuo pačiu pamačiau smagią žmonių eilę kokios Lietuvoj nepamatysi. Ji driekėsi net už namo kampo. Kad ir koks šaunus žadėjo būt vakarėlis, matant perspektyvą laukt neapibrėžtą laiko tarpą eilėje, ir po to dar už įėjimą mokėt 8 eurus (kas man atrodo nežmoniškai daug) nusprendėm eit į kokią kitą vietą ir kad už tą sumą mums išeis keletas alaus bokalų.
Nakčia praėjom pro visokius žymius pastatus, tą ypač įspūdingą bažnyčią (Stefansdom), ir apsistojom Roten Engel kabake. Jis buvo gan mažas, ir perpildytas. Tiesą sakant visi matyti kabakai buvo perpildyti. Pirma jame buvo pilna azijiečių. (vėl) o vėliau tiems išėjus, prisirinko daug senų žmonių, nu rimtai, virš 50 metų, ir jie šėliojo. Vėlgi, Lietuvoj to niekad nepamatysi.. Keista atrodė dar tas, kad kabako viduj buvo rūkoma. Taigi, per savo buvimo laiką vykdėm rūkalų medžioklę 😀 Kiek pašokom, išgėrėm (mažai), ir nuovargis pribaigė. Grįžom apie 3h ir kritau miegoti.
Trečioji diena Vienoj.
12 m.
by Aurora
in Kiti kliedesiai
Spalio 3d. Šiandien itin giedra. Debesuotumas nulis balų. Aš ir apsirengus vasariškai, striukės neėmiau.
Dienos bloga naujiena – šitam bendrabuty NIEKO nėra!!! Ryte norėjau išsivirt arbatos, bet neradau puodų nei savo, nei septinto aukšto virtuvėse. Čia pasirodo nėra bendrų puodų, keptuvių ar lygintuvų išvis :O
Dienos geras dalykas – susipažinau su žmonėm, galinčiais tuos daiktus paskolint! Ryte man vandens išvirė mergina iš Slovakijos. Dar su viena mergaite susipažinau seniūnijoj, kai buvau užsiregisruoti. Taigi, pagaliau užsiregistravau. Po to nuvažiavau į parduotuvių rajoną Mariahilfe gatvėj – ilga gatvė pilna parduotuvių. Ten pabaigiau pirktis ko reikėjo – pudros, pigaus Swartzkopf šampūno, kuris atseit „atstato plaukus“, ir įsigijau austrišką sim kortelę, mokėsiu 10 eurų per mėn ir turėsiu kiek noriu interneto. Problema – interneto kažkodėl nėra! Ryt važiuosiu aiškintis.
Galiausiai grįžau namo, aktyvavau kortelę ir išėjau virtis sriubos iš pakelio. Virtuvėj užtikau serbą, ėmiau jam skųstis kad neturiu puodo, ir jis atnešė savo. Taip pat išsikalbėjau, nes man tikrai ima trūkti bendravimo. Jėė, per šią dieną jau pasikalbėta su trimis naujais žmonėm! Mano guminukai nuo saulės susilydė į vieną didelį vienetą.
Prie požeminės perėjos šalia mano stotelės nuolat sėdi tokia arabė ar kas, ir dainuoja prašydama išmaldos.
Tada vėl sėdėjau savo kambary tykodama kambariokės, ir… ji vis tiek nepasirodė.. Pradedu nujausti, kad nepasirodys visai. 😀
Negaliu ilgai išbūti kambary. Vėl išėjau pasivaikščiot – ketinau važiuoti atgal į miestą dėl to interneto, bet susilaikiau ir vėl nuėjau į seną gerą prekybos centrą su nemokamu wi fi 😀 (pakeliui užėjau į „pagalbos liaudžiai“ parduotuvę, tai lyg skudurynas, bet ne tik drabužių, o ir indų, baldų bei pianinų)
Pamąsčiau, kad valgau per mažai vitaminų, todėl grįždama nusipirkau obuolių, bananų ir morkų. Ir dar ryžių paplotėlių bei mineralinio. Maitinsiuos kaip sveikuolė 😀
Rytoj bendras susitikimas/mokslo atidarymas univere, o po jo – pasimatysiu su savo būsimu dėstytoju. Taigi per šias pirmas tris dienas susitvarkius visus reikalus ir apsižiūrėjus, tikiuosi pradėti savo tikrąjį buvimą Vienoj – mokslus, ir po galais, pagaliau apžiūrėti miestą, o ne tik gatves apie savo bendrabutį, kurios, beje, visai neišvaizdžios.
Vakare kambarin netikėtai užsuko Bilis, lenko kambariokas, potugalas, kuris iš tikro visai ne portugalas, ir pakvietė kažkur kartu eiti. Prikalbino – vakarą su kitais portugalais praleidom tokiame kabake su sodu, sausakimšame girtų studentų. Mat sužinojom, kad iš tikro ten vyko kažkokio univero tūsas, ir mes buvom ne į temą. „People are hurting themself there, we feel this bench is moving“ – pasakė portugalas, nes girti studentais nuolat atsitrenkdavo į suoliuką, ant kurio sėdėjom. Kažkokios mergaitės bandė groti ir dainuoti, bet nieks jų nesiklausė. O pagaliau nusprendę eit namo, praleidom paskutinį autobusą, taigi keliavom pėsčiom tuščiom Vienos gatvėm tiesiog tiesiai, ir savo laimei jos vedė namo. 
Nauja pradžia. (Wormhole to Wien)
12 m.
by Aurora
in Kiti kliedesiai
Spalio 1d.
Naujas mėnuo – naujas gyvenimas. Vilmos „lauksiu sugrįžtant“ keksiukai tikrai pravertė kelionės metu, tačiau užmigti Rygos oro uosto koplyčioj visgi nepavyko. (dėl tam tikrų aplinkybių turėjau praleist naktį Rygos oro uoste)
Pirmąkart skridau tokiu mažu lėktuvu, tiksliau, itin siauru, su atvirai matomais propeleriais. Maža to, kad jis dar ir vadinosi Bombardier (:D), aš sėdėjau pačiam jo gale. Skrendant atrodė, lyg žemė uždengta po permatomu stiklu, ant kurio kur ne kur pūpso debesėlių krūvelės. Nusileidus nieks neplojo 
„and those, who are home – welcome home“ pasakė stiuardesė, ir širdį suspaudė nostalgijos jausmas.
Pirmasis austrijos įspūdis – saulėta ir labai šilta. Buvau lengvai ir džiugiai nusiteikus, pro ausų skausmą ir užgulimą niūniavau 99 Luftballons. Lėktuvui nutūpus, pro liuką stebėjau, kaip darbuotojas atvelka milžinišką šlangą ir į sparną pila degalus. Stebėjau jį matyt šypsodamasi, ir jis atsisukęs man atsakė tuo pačiu ir pamojavo. (na, bent pasirodė, kad man)
Važiuodama S-bahnu prie Praeterstern tolumoj mačiau kietą atrakcionų parką, ypač patiko karuselė didžiuliame aukštyje. Taip pat buvo reklamuojama vykt į Bratislavą už 14 eurų.. Ir, sužinojau jog vyks kažkoks didelis šiuolaikinės muzikos festivalis. Uhū. Visur saulėta, šviesu, aš pilna ateities planų.
Iš S-bahno persėdau į autiką. Tačiau išlipus iš jo teko sunkiausioji dalis – vilkt tą velnio lagaminą ir kuprinę per visą gatvę… Nusikaliau ir spėju buvau panaši į prakaituotą kiaulę, kai galų gale pasiekiau didelį daugiaaukštį.
Na ir čia pirmąkart susivokiau, kad nieks per daug tavim nesirūpins. Foje, tokiam stikliniam aptvare, buvo registratūra. Tiesiog pro langelį pasakiau, kad man yra rezervuotas kambarys, jie iškišo užpildyt formą, aš įkišau pinigus, ir tada gavau raktus ir dar popierių. Tada susiradau savo korpusą ir kambarį, nekantraudama atsirakinau, ir…. jame dar nieko nebuvo!! Taigi, užgriuvo didžioji dilema – kurią kambario pusę rinktis??? Žinau kad tai itin kvaila, nes jos identiškos, bet aš niekaip negalėjau apsispręst(po to netgi mečiau monetą), taigi, išsiplėčiau per visą kambarį 😀 To nesu nusprendus iki šiol, dabar tykau kambariokės, bet jei ji neatvyks, šiąnakt išbandysiu kitą pusę 😀 p.s. ji neatvyko.
O šiai nakčiai pasirinkau kairę pusę ir sukeičiau čiužinius, nes kitas buvo geresnis. Taip pat sukeičiau ir kitus daiktus(patalynę, lempą), sau pasirinkdama kokybiškesnius 😀
Galiausiai nusprendžiau grįžt į registratūrą dar kartą paklaust dėl interneto, kadangi pirmą nesupratau ką jie sakė, ir paklausinėt dar kelių dalykų. Bet..viskas jau buvo užsidarę. Na tuomet išėjau į lauką ir sutvenkiau akyse kelias ašaras. Taip taip, esi visai viena ir niekam neįdomi. Ir be interneto. Ir šiaip nieko čia nežinai, kas ir kur. Iškeliavau pasivaikščiot atsitiktine kryptim. Radau kūno kultūros univerą, po to kažkokį biofizikos, ir po to mažą maisto pardę, kurioje nusipirkau vakarienę/pusryčius. Ėjau toliau, vis tikėdamasi surast Wi Fi. Ir po kokio pusvalandžio priėjau prekybos centrą! (su H&M!) Ir…jame buvo nemokamas Wi Fi!!!! Todėl atėjus visas dvi valandas prasėdėjau ant suoliuko su telefonu.
Jau sutemus pargrįžau namo ir nuėjau į virtuvę arbatos. Ten buvo irgi tik šiandien atvykę kambariokai: lenkas ir portugalas-kanadietis. Susipažinom ir tada smagiai prie arbatos sėdėjom virtuvėj, dar susinešę turimus saldumynus(aš šokoladus, lenkas-Tropinius guminukus).
Miegojau gerai.
Šįryt arbatos išsivirt nebepavyko. Beje, čia nėra virdulių!! Reik virt tokiam puode ant viryklės. Diena apsiniaukus.
Apačioj išsiaiškinau viską dėl interneto ir registracijos seniūnijoj, taip pat užtikau purviną kambarį su fortepijonu.Po to išvažiavau į miestą, susiradau savo univerą. Kelionė truko ~35min. Univere užsiregistravau, po to šiaip pablūdijau po teritoriją, tada susieiškojau tarptautinį skyrių ir gyvai susipažinau su ta erasmus koordinatore.Tada susiradau banką, kuriame susimokėjau tokį mokestį univerui. (labai didelis mokestis už banko paslaugą!) Užsiregistruot seniūnijoj nebespėjau, kažkodėl tik iki 13h dirbo, nuvažiuosiu rytoj. Nu ir viskas kol kas.
Ilgiuosi lietuvos, kur viskas taip aišku ir paprasta.. Kur turiu savo vietą, ir su kuo pašnekėt. Bet bendrai ir čia nėra siaubinga. Keista, bet jaučiuosi labai rami, ir „valdau situaciją“. Atlieku, ką reikia ir ką susiplanavus. Nieko nebijau. Ir laukiu, kada pagaliau prasidės kas nors įdomesnio.:)
p.s. spalio 2d vakaras. Atnaujinimas. Pagaliau turiu internetą, ir radau, kad bendrabučio rusy vyksta kovos menų treniruotės 😀 reiks gal prisijungt, nors atsimenant Capoeirą… 😀
Šiaip lijo, tai kokias keturias valandas sėdėjau kambary ir rašiau tai ką dabar skaitote, o paskui vakare išsigiedrijo,pasivaikščiojau šįkart kita kryptim (vėl sutvenkiau akyse ašaras) ir gavau intiką, ir gal eisiu virt sriubos iš pakelio. Koridoriui vėl sutikau draugus lenką ir portugalą-kanadietį.
Reiktų nusipirkt tauletinio popieriaus ir šiukšlių maišų, bet palauksiu kambariokės ir liepsiu mokėt per pusę :DD Visur kabo plakatai su mokslo metų atidarymo tūsais, būtų smagu, bet nežinia ar pavyks susirast kompaniją.
O svarbiausia, kad dar nepamačiau Vienos, na, viso jos grožio. Tikiuos greitu metu pamatysiu.
Kur pabaiga ir pradžia…
12 m.
by Aurora
in Kiti kliedesiai
Tai buvo Paskutinė vasaros diena.. kaip keista.. kaip sunku patikėti.. kokia ši vasara jums buvo? – užmigom su šiais žodžiais. Rudenį pasitikau kaime. Ramybėje.:) Naktį iš vasaros į rudenį kabary buvo tiršta tamsa, tik baltai melsva šviesa švytėjo sienų ir lubų susiliejimas. Tokia keista rugsėjo pirmoji man pirmąkart gyvenime. Jokių iškilmių, nei mokyklos, nei akades, nei klasiokų. Nei koncerto. Aš išvis net ne Vilniuj.
Šventė po to vis tik buvo. Prasiėjom eisenoj su VU studentais (prisiplakėm tai prie vienos, tai prie kitos specialybės) ir užlipom į Jonų bažnyčios bokštą.
Norėdama nuplėšt mieste nuo sienos plakatą, sidabriniais dažais išsitepliojau delnus. Man išrovė protinį dantį. Iškeičiau savo trijų metų senumo knygyno dovanų kortelę (mano džiaugsmui, ji dar galiojo!! Nuo 18 gimtadienio! :D) į Keruako knygą, o tęsiant bitnikų temą, dar ir filme apie juos lankiausi. Lankiausi ir kituose kultūriniuose renginiuose, kaip interaktyviam kine, knygų festivaly, bei ugnies skulptūrų deginime. Porą kartų buvo atlėkęs mano vaikis, antrąjį kartą savo atvykimu norėdamas padaryti staigmeną, kuri visiškai neišdegė.
Niekad neužmiršiu tos žvarbios rudens nakties mašinoj. Kai nuo 3h laukėm ryto (neklauskit kodėl), o 6h jau stingdė šaltis.. O paskui vairavau auštančio miesto gatvėmis namo..
Visą tai vyko rugsėjo mėnesį. Taipogi šį mėnesį atnaujinome rudeninių kelionių į Trakus tradiciją. Ir taipogi šis mėnesis paskutinis mano buvimo Vilniuje.
Spalio 1d. aš gyvensiu Vienoje.
p.s. O medžiai mano kieme tokie gražūs…
Su vėjeliu – griuvėsių link!
12 m.
by Aurora
in Kiti kliedesiai
Palikau daktarą Faustą kalbėtis su velniu ir ištranzavau į pajūrį.
Taip išsipildė mano svajonė nuo šešiolikos metų, mat jau nuo tada vis noriu su kuom nutranzuot prie jūros.
Mūsų tikslas buvo apleisti kariniai įtvirtinimai Karostoj, Liepojoje. Ir ten esantis „namas vandeny“. Nakvoti ketinom „pas mišką“, ką sėkmingai ir vykdėm kelionės metu.
„Svarbu pasiimt kuo mažiau daiktų“- patarė bendrakeleivis, bet deja man nepavyko, mama, manydama, jog apsistosim kempinge, įgrūdo man tokius daiktus kaip čiužinį, milžinišką miegmaišį, miegojimo rūbus, metalinį bliūdą ir kt. Gerai kad dar pavyko atsisakyti sulankstomos kėdės ir stalo…
Taigi, greitai nukeliavom iki Kauno, tačiau ten užstrigom maždaug 2h.. Per tą laiką atvarė milžiniškas voras ir ant mano pakelėj gulinčios kuprinės numezgė voratinklį.
Galiausiai pagyvenusių inteligentų pora, kurioje buvo žinomas rašytojas, taip ir likęs anonimu, mus išgelbėjo ir pavežė iki Palangos. Pietavom tądien Šventojoj. Valgiau keptą vištą.
Vakare tranzavom toliau, į Liepoją. Ir…prie Latvijos pasienio pirmąkart gyvenime teko proga važiuoti taip vadinama fūra!!! Vaaauu, sėdėjau taip aukštai, ant fūristo „lovos“, buvo tikrai įdomu, ir mus išleido jau Liepojoj netoli reikalingo rajono!! Pro akis šmėstelėjo darantys meilę šunys pakelėj.
Liepoja – industrijos, karo, traukinio bėgių ir apleistų pastatų miestas. Truputį užsikonservavęs tarybiniuose laikuose. Daug pastatų iš man labai gražių tamsiai raudonų plytų. Rajonas Karosta tai gan žiaurus, apšiurę daugiabučiai, iš kurių pusė negyvenami, benamiai ir didinga cerkvė paauksuotais kupolais bei ikonomis ištapytu fasadu tų baisių daugiabučių apsuptyje, galima sakyti jų kieme. Keliavom tuo rajonu mano mėgstamiausiu paros metu, vėlų vakarą, jau prietemoj, tačiau vis dar nuspalvintame žalsvų vakaro atšvaitų. Prisėdus patraukt dūmo pristojo dvi pijokės moteriškės, iš kurių viena labai norėjo su mumis draugauti ir niekaip negalėjo nueiti. Kita buvo kažkokia labai kraupi, ir tempė pirmąją namo, tada jos kiek pasitąsė prieš mus, nes ta draugiškoji labai veržėsi atgal, kol patys nepakilom ir nenuėjom.
Toliau tamsoje kirtus pievą, atsivėrė nuostabus nepakartojamas vaizdas. Mes buvom vietoj. Jūra, žibėjo žvaigždės, o vakarų horizontas švytėjo kažkokia ypatinga rausva šviesa. Tamsoje dunksojo ir nugiuvusio jūron pastato siluetas, o pušys priminė palmes. Jūroje nusiplovėm ranką, kurią spaudė linksmoji moteriškė, ir įlindom į mišką nakvynei. Palapinę pasistatėm įduboj, pačioj kažkokių augalų tankmėj, ir dar uždangstėm šakom iš viršaus. Taip gerai užsimaskavę praleidom pirmąją bomžavimo naktį.
Kitą dieną nusimaudę apžiūrėjom griuvėsius, ir kokia sėkmė – mūsų tikslas „pastatas vandeny“ pasirodo buvo čia pat. Net įlindom vidun, po to tiesiog išvaikščiojom kitus statinius, pasifotkinom, ir toliau visą dieną leidom eidami pėsčiom per visą miestą (~10km) iki plento. Buvom sustoję pietų pertraukai pavalgyt prie bėgių ir ten butelys nuskėlė man dantį. Tą naktį Lietuvos taip ir nepasiekėm, nes mums stoję mikriukai pavežėdavo tik iki sekančio kaimo, tad įlindę į šalikelės mišką pernakvojom ant sąmanų.
Trečia dieną fūra nuvežė iki Palangos ir ten praleidom likusį laiką. Einant gatve ieškot bibliotekos, nutiko juokingas dalykas. Ant šaligatvio stovėjo keletas pacanų ir vienas iš jų kažko į mane spoksojo. Na aš irgi ėmiau į jį spoksoti… ir tik staiga man susišvietė, jog aš jį pažįstu. ir tada padariau kaip kad visad darau netikėtai sutikus pažįstamus – sužviegiau jam į veidą. Tada suvokiau kad vis dėlto jo nepažįstu, ir sparčiu žingsniu pasišalinau. Buvo labai gėda.
Vakare meditavom prie jūros, pavakarieniavom Maximoj ir vėl apsistojom „pas mišką“ netoli prabangių vilų.
Sekmadienį buvo mano gimtadienis. Pastačiau smėlio pilį, smagiai pašokinėjom per bangas ir toliau dieną leidau kelyje. Iki Klaipėdos pametėjo du galvažudžių stiliaus bachūrėliai. ‘O pinigų duosit?’ „- Ne.“ „- Tiek to, lipkit..“
Tranzuojant nuo Klaipėdos vis stojo mašinos, negalinčios mūsų paimti 😀 Na rimtai, du automobiliai, pilnutėliai chebros iš festivalio, sustojantys tik šiaip pabendraut, ir net viena fūra. Po valandos vis tik sustojo lietuviškai mokantis norvegas, kuris lėkė 160km/h greičiu taigi po daugiau nei 2h buvom Katedros aikštėj.