Jau kelios dienos žiema tirpsta. Tokiomis dienomis esu labai laiminga dėl savo kerzų – tik su jais įmanoma išbristi visą šlapumą.

Bent galiu pasidžiaugt rekordiniu čiuožinėjimo nuo kalnų skaičiumi per šią žiemą. Paskutinysis kartas bvuo nepakartojamas. Šeštadienį prieš porą savačių (11d) su klasiokais pavažiavom iki Kernavės, ketindami rogutėmis leistis nuo kalnų. Atsiradom tenais jau saulei nusileidus, dėl to mačiau pasakišką vaizdą: stūksančius baltus piliakalnius, tarsi paskendusius rūke, ir raudoną dangų vakarų horizonte, bei rytų pusėj įsižiebusias žvaigždes. Išvis pirmą kartą mačiau Kernavę žiemą, ir taip gražu tai buvo.. Paskui smagiai čiuožiau nuo kalno šlaito. tokia garbė buvo ten čiuožinėti..

Na o vasario 16osios naktį turėjau dvi naujas patirtis:

1) Pirmą kart po pirties išbėgau į sniegą! Visad buvo smalsu, kaip žmonės taip daro, na ir štai, išbandžiau ir aš, ir net tris kartus. (Nors pasivolioti jame vis tiek bijojau.) Ir… valio, nesuparalyžavo!!! Kažkodėl buvau įsitikinus, jog suparalyžuos..

2) Pirmą kart žaidžiau „Bučiuoklį“. Žiaurus žaidimas, ką aš galiu pasakyt. (sekančią dieną pastebiu ant rankų mėlynes)

Pirmadienį, maždaug vidurnaktį, sulaukėm netikėto skambučio į duris. Beldėsi kaimynai. Taigi, atklydo pasimetęs šuo, irgi labradoras. Kaimynai jį sutiko kieme, jis juos sekė, tai jie pagalvojo, kad čia mūsų šuo ir mums atvedė, bet mes sakom, tai kad ne, mūsiškis miega. Nuspręsta, jog šuo pernakvos laiptinėj. Kita diena: šuo vis dar laiptinėj..naktį praleido ramiai, bet ryte, kai vedėm savąjį, jis ėmė loti, ir tuo labai išgąsdino Vindį.. dar išgąsdino ir kaimynę, nes ji labai bijo šunų, o mes jį pririšom tiesiai prieš jos duris..

P.S. Šiandien išmokau švilpauti! (sakykime 😀 ) Jau metai kaip vis to mokausi, ir štai šiandien atradau, jog švilpt pavyksta prieš akis įsivaizduojant klasioko veidą! (žinau kad skamba kvailai, bet tas klasiokas tikrai gerai švilpaudavo!).